Vokiškas pavasaris

Berlynas aukštyn kojom drybso, 
O mėnuo, senas idiotas, 
Elektros viela pažabotas, 
Šypso.
Gatvėse medžiai apkarpyti 
Nežino, ar jiem sprogt ar ne... 
Tiktai už lango vazone 
Svaigių, skanių kvapų pilni   
Narcizai pradeda šaipytis, 
Lyg vaikas alkanas sapne. 
Žvėryne miega krokodilai, 
Liūtai, beždžionės ir gyvatės. 
Šalia Žvėryno savo viloj 
Jau rengias gult aristokratės:
Juk metas jau - nakties antra.
Tramvajai ir automobiliai, 
Pabaigę gatvėse kadrilį, 
Senai po urvus išsislapstė, 
Pralenkdami kuris katrą. 
Jau vietoms merkias elektra. 
Pakilo mėnuo dar aukščiau. 
Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų, 
Pakreipęs savo snukį plokštų, 
Jis išsižiojo dar plačiau 
Ir atsiduso. Pūstelėjo. 
Ir šiltos srovės minkšto vėjo 
Užliejo knarkiantį Berlyną. 
Mėgino mėnuo kopti į Žvėryną, 
Bet staiga pro stiklus pamatęs, 
Kaip rėdosi aristokratės, 
Paraudo senis ir už bokštų 
Užrito savo veidą plokštų.

Kazys Binkis