Rudens lygė (lygiadienis)

Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 21 d.), po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Joninių (kai naktis trumpiausia).

Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“

Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“

XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus dievybei ypač dažnai aukodavo ožį. Jis buvo laikytas vaisingumo simboliu. Būtent ši tradicija Lietuvoje, Vilniuje, atgaivinta nuo 1990 m. Tik, užuot aukojus dievams gyvus gyvulius, simboliškai šią dieną pradėtas deginti didžiulis šiaudinis ožys, veliau - įvairios šiaudinės skulptūros. Dar vėliau šventė sostinėje persikėlė prie Mindaugo tilto, po kuriuo uždegami iš žvakučių išdėlioti senovės baltų ženklai, o visi susirinkusieji laukia Nerimi atplaukiančių degančių skulptūrų. Tokio vakaro metu kartu minima ir Baltų vienybės diena.


	Rudens lygė (lygiadienis) Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 21 d.), po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Joninių (kai naktis trumpiausia). Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“ Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“ XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus dievybei ypač dažnai aukodavo ožį. Jis buvo laikytas vaisingumo simboliu. Būtent ši tradicija Lietuvoje, Vilniuje, atgaivinta nuo 1990 m. Tik, užuot aukojus dievams gyvus gyvulius, simboliškai šią dieną pradėtas deginti didžiulis šiaudinis ožys, veliau - įvairios šiaudinės skulptūros. Dar vėliau šventė sostinėje persikėlė prie Mindaugo tilto, po kuriuo uždegami iš žvakučių išdėlioti senovės baltų ženklai, o visi susirinkusieji laukia Nerimi atplaukiančių degančių skulptūrų. Tokio vakaro metu kartu minima ir Baltų vienybės diena.