Pasaulinė sveikinimosi diena

Lapkričio 21 d. – Pasaulinė sveikinimosi diena. Šventė minima nuo 1973 metų. Ją švęsti paskatino du broliai amerikiečiai Maiklas ir Brajenas Makkomak, kovojantys prieš šaltąjį šalių karą. 1973 m. rudenį broliai netyčia susitiko Nebraskoje ir taip apsidžiaugė susitikimu, kad nutarė savo džiaugsmu pasidalinti su kitais. Jie išsiuntė laiškus draugams ir pažįstamiems į visus pasaulio kampelius. Jų siunčiamuose laiškuose nebuvo jokių idėjinių užuominų. Tai buvo tiesiog sveikinimai, linkėjimai ir prašymas perduoti sveikinimus dar bent 10-iai žmonių. Galiausiai jų idėją palaikė JAV ir kitos valstybės. Taigi lapkričio 21-ąją siūloma išsiųsti kuo daugiau sveikinimų visiems savo draugams ir pažįstamiems.

Apie sveikinimosi papročius

Žmonių bendravimas, tarpusavio santykiai prasideda pristatymu arba prisistatymu, tai yra, susipažinimu. Tą padaryti ne visada paprasta – daug kas priklauso nuo papročių, tradicijų, religijos, nuo to, kiek nelaukta pažinties vieta ir situacija. Čia ir praverčia per šimtmečius susiklosčiusios visuotinai pripažintos bendravimo normos. Įvairiose pasaulio šalyse sveikinimosi formos yra labai skirtingos. Pavyzdžiui, Tibete sveikindamiesi žmonės dešine ranka nusiima galvos apdangalą, o kairiąją deda už ausies. Japonijoje sveikinamasi trejopai nusilenkiant: žemai, vidutiniškai (30 laipsnių kampu), truputį (15 laipsnių kampu). Naujosios Zelandijos gentyse sveikinamasi trinantis nosimis. Tailande už save aukštesnį sveikinama atsiklaupiant, o Nigerio tautos pagarbos ženklu laiko grindų palytėjimą lūpomis. Europiečiai dažniausiai sveikinasi kilstelėdami kepurę ir šiek tiek linkteldami.

Kad ir kokie būtų nacionaliniai papročiai, tarptautinis protokolas grindžiamas unifikuotomis taisyklėmis.

Susipažinkime

Pristatymas – pati seniausia ir protokoliškiausia susipažinimo forma. Ankstesniais amžiais griežtos protokolo normos reikalavo, kad dviem žmonėms susipažįstant visada dalyvautų ir trečiasis, jau pažįstantis abu norinčius bendrauti. Dabar šis reikalavimas nėra privalomas, tačiau atvykstantiems visada maloniau, jeigu nepažįstamus žmones vienus kitiems pristato šeimininkai. Dalykiškai bendraujant galima prisistatyti ir pačiam.

Žmonių pristatymas vienas kitam ir prisistatymas – du skirtingi dalykai. Supažindinant daromas skirtumas tarp moterų ir vyrų, jaunų ir pagyvenusių, ištekėjusių ir netekėjusių, aukštesnės ir žemesnės visuomeninės padėties asmenų ir t. t.

Pirmiausia kreipiamės į svarbesnį asmenį ir jam pristatome kitą partnerį. Tą pačią informaciją vėliau pakartojame priešinga kryptimi. Pristatymo seką galima nustatyti tik pagal tam tikrų asmenį apibūdinančių požymių visumą. Pagrindiniai požymiai, į kuriuos būtina atsižvelgti pristatant vieną žmogų kitam, taip pat ir kitose situacijose, yra šie: lytis (moteriai pristatomas vyras); amžius (jaunuolis pristatomas pagyvenusiam žmogui); pareigos, laipsnis (aukštesnio rango asmeniui pristatomas žemesnio rango asmuo ir t.t.).

Visos pagyvenusios moterys dabar pageidauja kreipinio „ponia“, nesvarbu, kokia būtų jų šeimyninė padėtis, tad kreiptis į jas „panele“ nederėtų, nebent užkalbintoji to pabrėžtinai reikalautų. Tokį norą derėtų gerbti. Visais kitais atvejais „panelė“ skamba nepagarbiai.

Jei kas nors neteisingai ištaria jūsų vardą, nesijauskite įžeistas. Vis dėlto klaidą reikia čia pat ištaisyti.

Tik ką atvykusieji į susitikimą arba priėmimą nepristatomi tiems, kurie jau išvyksta. Nedera pažindinti liftuose.

Prisistatykime

Čia galioja tos pačios taisyklės kaip ir pristatant kitą: rangu žemesnis žmogus prisistato rangu aukštesniam ir pateikia tą pačią informaciją kaip ir pristatant. „Rango formulė“ netaikoma, jei vienas iš asmenų įeina į patalpą, o keli asmenys jo laukia, – tuomet prisistato įėjusysis. Išimtys taikomos ekscelencijoms, magnificencijoms, magniscencijoms. Kai įeina JIE, jiems prisistato visi kiti.

Pasisveikinkime

Pasisveikinimas – tai pagarbos ir draugiškumo išraiška. Pasisveikinimu prasideda diena ar pokalbis. Sutiktą pažįstamą žmogų visada sveikiname. Neatsakyti į pasveikinimą yra nemandagu ir privačioje, ir darbo sferoje.

Pasisveikinimo pirmumą sąlygoja tam tikros nusistovėjusios normos. Vyro lydima moteris pirmoji pasveikina sutiktą vieną moterį, po to sutiktąją sveikina vyras; jei susitinka dvi poros, sveikinamasi taip: moteris pasveikina moterį, vyrai pasveikina moteris ir pasisveikina tarpusavyje. Jei kartu yra vaikų, dėmesys pirmiausiai skiriamas šiems, po to sveikinamasi pagal minėtas formules. Sveikindamasis su mažyliu, suaugusysis sulenkia kelius ir taip abu atsiduria viename lygyje.

Jei gyvenate dideliame viešbutyje ir įeinate į liftą, sveikintis nereikia, tačiau jei atostogas leidžiate nedideliame viešbutuke ar sanatorijoje, dera sveikintis ir koridoriuje, beje, kaip ir gydytojo priimamajame.

Sveikinantis nelaikykite cigaretės dantyse, o rankų – kišenėse.

Stenkitės šypsotis – juk taip malonu gatvėse sutikti gerai nusiteikusius žmones.

Žodinis pasisveikinimas. Dažniausiai linkime sutiktam žmogui gero (labo) ryto, dienos ar vakaro žodžiais „Labas rytas“, „Laba diena“, „Labas vakaras“. Žinoma, su artimai pažįstamu bičiuliu sveikinamės laisviau – „Labas“, „Sveikas“, „Labutis“, „Sveikutis“, „Sveikas gyvas“, „Sveikas drūtas“. Familiarų atspalvį turi ir „Labas rytelis (dienelė, vakarėlis)“. Svečius sutinkame žodžiais „Sveiki atvykę!“ Per šventes sveikinamės „Sveiki sulaukę Kalėdų (Velykų)!“ ir pan.

Pasisveikinimas veiksmais. Protokolinis pasisveikinimo veiksmas gali būti: rankos paspaudimas, rankos pabučiavimas, galvos linktelėjimas. Visais šiais atvejais iniciatyvą rodo aukštesnis rangu asmuo – jis pirmas ištiesia ranką: pirmoji ranką paduoda vyresnė moteris jaunesnei, moteris – vyrui, vadovas – pavaldiniui, dėstytojas – studentui, vyresnis vyras – jaunuoliui ir pan.

Rankos paspaudimas. Vakarų civilizacijoje mandagumas reiškiamas rankos paspaudimu. Rankos padavimas sveikinantis kilęs iš senovinės tradicijos: tuščia (be ginklo) ranka – taikingumo ženklas. Paspausdami ranką parodome norą pradėti pokalbį. Jos neduodame tais atvejais, kai skubame ar nenorime šnekėtis. Rankos paspaudimas rodo pokalbio pradžią ir pabaigą. Nepaspausti kito ištiestos rankos nemandagu. Mandagiau sveikintis be pirštinių. Vienintelė išimtis – moteriškos vakarinės pirštinaitės. Jei esate pažindinami su žmogumi be dešinės rankos, savo dešine paspauskite jo kairiąją, tačiau dažniausiai neįgalusis ištiesia ranką pirmas. Sveikindamiesi su patarnaujančiais darbuotojais – padavėjais, pardavėjais, viešbučio tarnautojais – rankos nepaduodame.

Rankos pabučiavimas. Šiuo metu retokai pasitaikantis protokolinis reiškinys. Tačiau Lenkijoje apie 80 proc. oficialių pasisveikinimų be šito neapsieina. Jei ranka tiesiama delnu žemyn, vadinasi, norima, kad ją pabučiuotų. Tokiu atveju lenkiantis moters ranka keliama aukštyn (ne aukščiau, kaip iki moters peties linijos). Ranką reikia paimti už pirštų galiukų, bučiuojama žiūrint į ranką.

Bučiuoti ranką dera tik patalpose (išimtis – sodas).

Apkabinimu išreiškiama ypač didelė simpatija žmogui. To nedera daryti sutikus žmogų pirmą kartą. Apkabinimo (skruostas prie skruosto) ceremonija, vadinama AKOLADE, kilusi iš riterių priėmimo į ordiną ceremonijos. Kartais sveikinantis ar atsisveikinant pasibučiuojama. Tokiu atveju reikia tik priglausti skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų.

Galvos linktelėjimas. Tą pačią dieną kelis kartus sutikus pažįstamą, kiekvienąkart galima ir nesisveikinti. Pakanka šyptelėti ar truputį linktelėti galvą.

Sveikindamasis gatvėje vyras lengvai linktelėdamas nusivožia skrybėlę ir laiko ją maždaug pečių aukštyje (žieminės kepurės ar beretės nusimauti nereikia), pakanka linktelėti. Skrybėlės nukėlimas yra draugiškumo gestas. Moterys sveikindamosi galvos apdangalo nenusiima. Moterys į pasveikinimą atsako lengvu galvos linktelėjimu ir šypsniu. Joms nebūtina traukti rankų iš švarko ar palto kišenių.

Restorane ar kavinėje sveikinamasi tik galvos linktelėjimu. Vyriškis linktelėdamas kilsteli nuo kėdės, o atsistoja tik tuo atveju, jei prie jo prieina moteris. Nepamirškite sveikintis ir būsite pasveikinti. Žiemiškai šaltą rudens dieną jaukiai šildo ir nuoširdi šypsena...