Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido Ir iš akių blizgėjimo aštraus, Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus. Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas, Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus, Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą, Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius. Nes tu sakei: Per žemę mes praeinam Tik vieną syk, tai būkime tvirti! Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą, Tas nesutirps mirty. Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos, Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare) Iš tavo liūdno ir pailgo veido AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
Vytautas Mačernis
