Pirmą kartą sutikau ją vieną Grįžtančią per parką takeliu. Sužibėjo, lyg dvi ugnys pro blakstienas, Akys, klausiančios: kas tu? Bet nei vieno žodžio nepratarę Išgyvenom visą vasarą kartu. Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė Už puikumą išdidžių širdžių. Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę Savo ilgesio ir degančios kančios; O reikėjo tart tik vieną žodį... Bet nebesugrįžti šiandien atgalios: Ji veltui kasnakt pabunda mano vardą šaukdama. Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.
Vytautas Mačernis
