Iš sonetų (1)

Pirmą kartą sutikau ją vieną
Grįžtančią per parką takeliu.
Sužibėjo, lyg dvi ugnys pro blakstienas,
Akys, klausiančios: kas tu?

Bet nei vieno žodžio nepratarę
Išgyvenom visą vasarą kartu.
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė
Už puikumą išdidžių širdžių.

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę
Savo ilgesio ir degančios kančios;
O reikėjo tart tik vieną žodį...
Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:

Ji veltui kasnakt pabunda mano vardą šaukdama.
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.

Vytautas Mačernis