Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki, Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų, Ir pamatysi, kaip esi manęs išalkęs Ir kaip tavęs aš pasiilgusi esu. Norėjai tu pažint pasaulyje, kas meilės verta, Pirmiau, negu mylėti... Bet ar tu žinai, Kad žvilgsniui mylinčiam atsiskleidžia iš karto Plataus gyvenimo gilieji slėpiniai? Prie mano smilkinio pridėki savo ranką Ir pasakyk švelniai, nerūpestingai: Tu... Tą mažą mažą žodį iš didžios širdies, Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka; Ji pažinimas ir gyvenimas kartu; Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties.
Vytautas Mačernis
