Kovas

Išėjusį dirvon artoją,
Išvariusį pirmąją vagą,
Čia pat iš paskos sekioja
Jo stropus palydovas -
Baltasnapis kovas.

Jis stveria čia vikšrą, čia slieką
Ir storu snapu knisinėja:
Tegu jokis kirmis vagoj toj nelieka,
Kur ruošias artojas ėją.
 
Myliu aš tą paukštį,
Truputį nerangų,
Tačiau taip labai nuotaikingą,
Jis pirmas prablaivo pavasario dangų,
Kai net nežinai,
Ar čia lyja, ar sninga.

Myliu ir tą mėnesį - jo vienavardį,
Pavasario pirmąjį mostą,
Kai saulė ligonio dar neskustą žandą
Gaivinančiai rytą paglosto.

Susirėmė dvi prieštaringos galybės
Pusiausvyroj lygios nakties ir dienos.
Šviesa nugalės!
Velėnoj, kur kovas kenkėjų
Vikšrus rinkinėja,
Pavasario saulė daigus sukilnos.

Vincas Mykolaitis Putinas