Išėjusį dirvon artoją, Išvariusį pirmąją vagą, Čia pat iš paskos sekioja Jo stropus palydovas - Baltasnapis kovas. Jis stveria čia vikšrą, čia slieką Ir storu snapu knisinėja: Tegu jokis kirmis vagoj toj nelieka, Kur ruošias artojas ėją. Myliu aš tą paukštį, Truputį nerangų, Tačiau taip labai nuotaikingą, Jis pirmas prablaivo pavasario dangų, Kai net nežinai, Ar čia lyja, ar sninga. Myliu ir tą mėnesį - jo vienavardį, Pavasario pirmąjį mostą, Kai saulė ligonio dar neskustą žandą Gaivinančiai rytą paglosto. Susirėmė dvi prieštaringos galybės Pusiausvyroj lygios nakties ir dienos. Šviesa nugalės! Velėnoj, kur kovas kenkėjų Vikšrus rinkinėja, Pavasario saulė daigus sukilnos.
Vincas Mykolaitis Putinas