Jau nužvangėjo paskutiniai dalgiai, Ir pasišiaušė dirvose ražienos. Laukuos erdvu, - Ir taip[ man gera, Kad esu čia vienas. Ar tyčia išėjau šį vakarą vėlai, Kai prieblandos žara už tų kalvų išblėso, - Ir įkvėpiu - Lig pat širdies - Gaivinančią rugpjūčio vėsą. Man ši naktis - seniai lauktoji šventė. Žvelgiu aukštyn į dangų juodą , gilų, - Ten pirmąsyk taip skaidriai šviečia žvaigždės, - O jau širdy seniai dienos aidai nutilo. Rugpjūčio naktį žvaigždės didelės ir skaidrios Rugpjūčio naktį žvaigždės krinta. Jau!... supliestė viena!... Per visą dangų takas Lig pat manęs auksinėm žiežirbom sušvinta. Vidurnaktis. Lyg kažkoks garsas toly nuaidėjo... Jau metas grįžt iš tos nakties, Vėsios, tylios. O žvaigždės dar ryškiau padangėj suspindėjo. Gal dar viena nukris? Ir aš nenoriu grįžti atgalios.
Vincas Mykolaitis Putinas
