Iš lėto pasisuko metų ratas, Ir jo pirmasis stipinas Mane iš nebūties iškėlė. Pirmoji mano ašara Ir pirmutinis šypsnys Sustingo tekančios to ryto saulės Blankioj šviesoj. Legenda sako, Jogei trys karaliai praėjo netoliese Nuo mano vargano lopšelio, Galbūt, kad jųjų dovanų Tą žvarbų sausio rytą Ir man keli krislai nukrito. Nes mano priešai ir draugai man sako, Kad vien tik gėlės klojasi Ant mano tako. Bet ne. Tai mano motinos dosningos krūtys Man davė stebuklingų dovanų, Kad aš, mažytis ir silpnutis, Lig šiolei nepalūžęs, Su degančia širdim tolyn einu. Šios žemės mano neįspėtai būčiai. Nereikalingi buvo man karalių Dovanų likučiai.
Vincas Mykolaitis Putinas
