Motinų naktys pilnos mėnulių. Rūpesčių pilnos zyziančių, musių. Tarp sąsiuvinių mėlynųjų Senų aritmetikų ieško jos mūsų. Rašalo dėmės, brūkšnys raudonas, Dėl ko ne sykį keldavo rykštę, Dabar atminimai, graudžiai malonūs, Kai sūnūs negrįžta, tik nemiga grįžta. Mergaičių naktys žvaigždynų kekės, Vynuogių kekės prie laukiančių lūpų. Žiūri į tamsą didelės akys Skausmas ar laimė staiga užklupo? Ir, mėnesienai šaligatviais vaikštant, Paukščius baltuosius po širdį gaudo, Rašo per naktį nesiunčiamus laiškus Ir vis tiktai tikis atsakymą gauti. Išauga mergaitės, ir sensta mamos, O mus pasigrobia laikrodžiai, laikraščiai. Reti atvirukai, laiškai, telegramos Ne viską pasako nuotrauką laikančiai. Bet jos nesiskundžia. Į kelią palydi Ir grįžta per lietų, su skėčiais, be skėčių. Jos žino, kad žemė be jų nežydi, Jos žino, kad žvaigždės be jų nešviečia. Raudoni šermukšniai, Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1966
Jonas Strielkūnas
