Motinų naktys – pilnos mėnulių. Rūpesčių pilnos – zyziančių, musių. Tarp sąsiuvinių mėlynųjų – Senų aritmetikų – ieško jos mūsų. Rašalo dėmės, brūkšnys raudonas, Dėl ko ne sykį keldavo rykštę, Dabar atminimai, graudžiai malonūs, Kai sūnūs negrįžta, tik nemiga grįžta. Mergaičių naktys – žvaigždynų kekės, Vynuogių kekės prie laukiančių lūpų. Žiūri į tamsą didelės akys – Skausmas ar laimė staiga užklupo? Ir, mėnesienai šaligatviais vaikštant, Paukščius baltuosius po širdį gaudo, Rašo per naktį nesiunčiamus laiškus Ir vis tiktai tikis atsakymą gauti. Išauga mergaitės, ir sensta mamos, O mus pasigrobia laikrodžiai, laikraščiai. Reti atvirukai, laiškai, telegramos Ne viską pasako nuotrauką laikančiai. Bet jos nesiskundžia. Į kelią palydi Ir grįžta per lietų, su skėčiais, be skėčių. Jos žino, kad žemė be jų nežydi, Jos žino, kad žvaigždės be jų nešviečia. Raudoni šermukšniai, Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1966
Jonas Strielkūnas
