Motinų naktys – pilnos mėnulių

Motinų naktys – pilnos mėnulių.
Rūpesčių pilnos – zyziančių, musių.
Tarp sąsiuvinių mėlynųjų –
Senų aritmetikų – ieško jos mūsų.
Rašalo dėmės, brūkšnys raudonas,
Dėl ko ne sykį keldavo rykštę,
Dabar atminimai, graudžiai malonūs,
Kai sūnūs negrįžta, tik nemiga grįžta.

Mergaičių naktys – žvaigždynų kekės,
Vynuogių kekės prie laukiančių lūpų.
Žiūri į tamsą didelės akys –
Skausmas ar laimė staiga užklupo?
Ir, mėnesienai šaligatviais vaikštant,
Paukščius baltuosius po širdį gaudo,
Rašo per naktį nesiunčiamus laiškus
Ir vis tiktai tikis atsakymą gauti.

Išauga mergaitės, ir sensta mamos,
O mus pasigrobia laikrodžiai, laikraščiai.
Reti atvirukai, laiškai, telegramos
Ne viską pasako nuotrauką laikančiai.
Bet jos nesiskundžia. Į kelią palydi
Ir grįžta per lietų, su skėčiais, be skėčių.
Jos žino, kad žemė be jų nežydi,
Jos žino, kad žvaigždės be jų nešviečia.

Raudoni šermukšniai, Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1966

Jonas Strielkūnas