Kiekvieną naktį – po mėnulį, Geltoną tokį ir apvalų. Kiekvienąnakt šešėliai guli Ant palikto vienatvėj stalo. O mes išeiname, mes ieškom Dažniausiai to, ko nė nebūna. Keistu alyvų lapų prieskoniu Apkartiname karštą burną. O ilgos gatvės – tarsi lieptai Į tolimą, į lauktą krantą. Ten į kažką – nuo mūsų slėptą – Per naktį karkvabaliai skrenda. Ten būsimasis vaisius brinksta, Kurį ir tau gal teks ragauti. Ten pasaka ta – apie princą, Kuris paukščius mėnuly gaudė. Eini namo. Nešies apvalų Mėnulį. Pameti. Jau švinta. Šešėliai nulipa nuo stalo Ir sulenda po spinta. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1966.
Jonas Strielkūnas
