Kiekvieną naktį po mėnulį, Geltoną tokį ir apvalų. Kiekvienąnakt šešėliai guli Ant palikto vienatvėj stalo. O mes išeiname, mes ieškom Dažniausiai to, ko nė nebūna. Keistu alyvų lapų prieskoniu Apkartiname karštą burną. O ilgos gatvės tarsi lieptai Į tolimą, į lauktą krantą. Ten į kažką nuo mūsų slėptą Per naktį karkvabaliai skrenda. Ten būsimasis vaisius brinksta, Kurį ir tau gal teks ragauti. Ten pasaka ta apie princą, Kuris paukščius mėnuly gaudė. Eini namo. Nešies apvalų Mėnulį. Pameti. Jau švinta. Šešėliai nulipa nuo stalo Ir sulenda po spinta. Raudoni šermukšniai: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1966.
Jonas Strielkūnas
