Sugrįžta plunksnoti paukščiai, strykčioja tarp šakų. Lyg kanapes lesioja savo cypsėjimo sėklas. Obelys atverčia pasauliui savo vidaus gražumą. Kas galėjo tikėti, kad tos pastyrėlės tokios puikios savy. Uogų vėrinių pakaks visam mano žvaigždėtam likimui. Nesitrauksiu nuo žemės be vėjo nušvitintų dūdų. Švysčios medžių lapai, pablūdę iš džiaugsmo. Atgiję atvers ąžuolynai užkimusias savo dreves.
Stasys Anglickis
