Mano pavasaris

Sugrįžta plunksnoti paukščiai,
strykčioja tarp šakų.
Lyg kanapes lesioja
savo cypsėjimo sėklas.
Obelys atverčia pasauliui
savo vidaus gražumą.
Kas galėjo tikėti,
kad tos pastyrėlės
tokios puikios savy.
Uogų vėrinių pakaks
visam mano žvaigždėtam
likimui. Nesitrauksiu nuo žemės
be vėjo nušvitintų
dūdų.
Švysčios medžių lapai,
pablūdę iš džiaugsmo.
Atgiję atvers ąžuolynai
užkimusias savo dreves.

Stasys Anglickis