Ką tik buvo spalis, o dabar jau kovas Net beveik ne kovas kovo pabaiga. Negi vėl stebuklą būsiu pramiegojęs sniegeną ir speigą, auskarą sniege? Tarp žolių pernykščių apipuvęs lapas, purvas, perlo šukė,- bet gal nebe ta? Ieškai, kas pradingo, atminty kas slepias, ką minkštai sugėrė miego tuštuma. Ir staiga pro šaką žalias kovo ledas Tarsi nujautimas, kad kažką tenai, kur buvai nebuvęs, tu žinai nematęs tik seniai užmiršęs viską mintinai.
Donaldas Kajokas
