Ką tik buvo spalis, o dabar jau kovas… Net beveik ne kovas – kovo pabaiga. Negi vėl stebuklą būsiu pramiegojęs – sniegeną ir speigą, auskarą sniege? Tarp žolių pernykščių – apipuvęs lapas, purvas, perlo šukė,- bet gal nebe ta? Ieškai, kas pradingo, atminty kas slepias, ką minkštai sugėrė miego tuštuma. Ir staiga pro šaką – žalias kovo ledas… Tarsi nujautimas, kad kažką tenai, kur buvai nebuvęs, tu žinai nematęs – tik seniai užmiršęs viską mintinai.
Donaldas Kajokas
