Aklas dar pavasaris, akli jo žiedai, ir aklas spindulys miegant skruostu – lyg pirma skruzdė – slenka tyliai, kad bijai judėt. Ir girdi, kaip tūkstančiai daigų po ledu, po mėlynu sniegu naktį gieda gailiai ir laibai – tarsi pervertom širdim vaikai.
Marcelijus Martinaitis
