Pavasaris iš tolimų kelionių nusileido Ir atnešė ramybę širdžiai tavo. Pakilk, galvute miela! Žvilgtelėk, dailusis veide! Kalnai lyg salos tarp miglų, smagias spalvas atgavo. Jaunyste! Putine šalia palinkusios trobelės! Padaužos širšės laike! O vasaros mergelė Dainuoja kaitroje, papai kus. Visur pasitikėjimas ir poilsis žavus. Koksai gražus pasaulis, mylimoji, koksai gražus! Iš ūkanotų karalysčių kyla Orus, toks grynas debesys. Dienovidis auksinis neriasi į meilės tylą. Mieguistos dilgėlės išnokusi galva nusvyra Ir glaudžias prie Judėjos Viešpačio vainiko tyro. Girdi? Tai atošia lietus Pasruvo ir pas mus. Štai meilės karalystėj kvepia vandenų žiedais visi kampeliai. Jauna bitutė, Duktė saulutės Slaptinguos soduos susiras sau naują kelią; Girdžiu, kaip mukia kaimenė Atliepia aidas piemeniui Koksai gražus pasaulis, mylimoji, koksai gražus! Mes į vietas apleistas nulydėsime švilpynę. Ten, debesio ūksmėj, prie bokšto, rozmarinas Mums liepia pamiegot. Ir nieko aš dailiau Užu ėriuką, šviesų kaip diena, lig šiolei nemačiau. Švelni akimirka mums duoda ženklą nuo apniūkusios kalvos. Pakilki, meile išdidi, man ant peties uždėk rankas; Praskleistu gluosnio svyruones šakas, Pasidairysime po klonį. Gėlė jau leipsta, medis sudreba: nugirdė juos dvelksmai malonūs. O ten tenai kviečiai, Nelyginant žmogus per sapną, keliasi lėtai. Galinga meile, sese vyresnioji, Nubėkime tenai, kur soduos pasislėpus paukštė mus vilioja. Ateiki, atšiauri širdie, Ateiki, veide mielas; Tas papūtžandis vaikas vėjas dvelktelėjo debesėliui iš jazminų. Dailiom kojytėm balandėlė bėga gerti į šaltinį, Baltutė vandeny tyram. Ką sako ji? Ką mini? Dingojas, lyg burkuotų mano atjaunėjusioj širdy.
Oskaras Milašius
