Išdegė pūgos kariasi žodžiai Lyja pavasario lietūs nuobodžiai Ir keliasi dangūs aukštais ir aušta Ir ašaros tavo krenta su paukščiais Ir mylisi pievos ir gęsta žibintai Beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai Sūpynėse supasi nesisupa niekas Ta meilė mieloji nelyginant sliekas Ir kartojam save ir mokomės mokytis To ką jau turim ir tai dėl ko tylim Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai Ji kaip ir mes visai užsimiršo Vėlavo ir niršo už tokį likimą Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną Kurią ji surado ant tavo blakstienų Mes lyg šunys senukai už pieninės vartų Trokštam troškimo pabėgti tiek kartų Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai Stebim save ir ilgimės godžiai Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.
Domantas Razauskas
