Sidabro tvenkiny pabudo keistos gėlės: lėtai praviro dideli, balti žiedai, ir suposi viršum gelmės, kaip vėlų rugpjūčio vakarą sušvitusių aukštai, juodam danguj, pavargusių didžiulių žvaigždžių šalti, lediniai atspindžiai. Jos suposi visai, visai lėtai... jos žaidė sidabro tvenkiny viršum juodos gelmės... Per taures ritosi lašai kaip žvaigždės, ir per lapus vanduo, kaip tolima giesmė. Aš nežinau, šiandieną kas aidėjo: galbūt vanduo, galbūt rugpjūčio žvaigždės erdvėje. Arba galbūt žmogus iš lygumų atėjęs, nustebintas keistų žiedų tvenkinyje, ir liūdintis, kad tuoj ateis ruduo ir visa mirs, galbūt jisai stovėjo kur nors juodam šakų šešėlyje ir verkė mirusios dienos. 1991 m.
Henrikas Nagys
