Šv. Andriejus, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia

Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Ši naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška. Tikėta, kad merginos šią dieną gali susapnuoti savo būsimą vyrą.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su šv.Andrėjaus varduvėmis, tačiau senoviniai lietuvių burtai šios šventės metu dar ilgai išliko.

Andriejus, lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, yra vienas populiariausių slavų vyrų vardų. Šis šventasis buvo Jėzaus apaštalas, Simono Petro brolis, pašauktas į mokinių būrį tada, kai taisė paežerėje tinklus žvejybai. Už tai šiedu šventieji laikomi žvejų globėjais.

Lietuvių liaudies buityje ši paskutinioji lapkričio diena nuo seno daugiausia susijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams. Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais. Kadangi nuo šv. Andriejaus prasideda prieškalėdinis susilaikymo, arba advento, laikotarpis, tad ir Andriejaus diena tapo lyg slenksčiu į naują metų laikotarpį, o vedybiniai būrimai kaip tik ir siejasi su pradžia, virsmu.

Iš XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvininkų papročių: „Endrėjinės vakarą merginos ir vaikinai nueina tylomis į sodą, nusilaužia vyšnios šakelę ir pamerkia vandens stiklinėje šiltame kambaryje. Jeigu ji tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužaliuos ir pražydės, tai tais metais prireiks marčios vainiko“. Šį paprotį buvus visoje Lietuvoje paliudija vėlesni tautosakos šaltiniai. Tik kai kur šakelę mirkydavo tamsioje patalpoje, kitur pastatydavo ant palangės. Linkmeniškiai manė, kad šakelė būtinai turi būti iš svetimo sodo pasivogta. Būrimas buvo tarsi dar labiau sustiprinamas vogto daikto magijos principu.

Daug reikšmės buvo skiriama Šv. Andriejaus nakties sapnams. Tačiau, kad norimą dalyką susapnuotum, reikėjo tinkamai pasirengti. Pavyzdžiui, ištisą dieną išpasninkavusi mergina, prieš atsiguldama, suvalgo iškart 1-3 nemirkytas silkes ar gerai užsūdytos, dar su apyniais sumaišytos avižinių miltų tešlos bandelę (kai kur 9 dienas keptą!), paskui atsigula prie slenksčio, sukalbėjusi 9 poterius ir rožančių. Tada būtinai susapnuos, kad mylimas vaikinas atneša vandens atsigerti. Už to ir ištekėsianti. Jeigu sapne pamatys pro langą kišamą lopšį, vadinasi, mergaudama pavainikio kūdikio susilauks. Kai kurios prie lovos pasidėdavo vandens stiklinę, kad prisisapnuotasis turėtų ką paduoti gerti. Arba pasikišdavo po lova balanėle uždengtą dubenį su vandeniu. Tada manė susapnuosiančios tą, kuris per lieptelį perves. Varėniškės burdavo, pasiėmusios rankšluostį, puodelį su vandeniu ir porą veidrodžių – žiūri veidrodin, atgalia ranka prausiasi ir kalba: „Dievuli, kad aš pamatytau savo berną“. Tad ir pamato jį už nugaros pastatytame veidrodyje. Šiaulių apylinkių merginos po lova pasistatydavo geldą su vandeniu, įmetusios plaukioti rūtų vainikėlį. Kas sapne ateis vainiko paimti, tas ir bus likimo skirtasis.

Nemaža būrimų siejama su aguonomis ir kanapėmis. Pavyzdžiui, Šv. Andriejaus naktį, prieš eidama miegoti, mergina atgalia ranka (būrimui tai būtina sąlyga!) aplink savo lovą pabarsto kanapių kalbėdama: „Šventas Andriejau, kanapes sėju. Kas nori mane imti, tegu ateina kanapių rauti“. Arba per patį šventės vidurnaktį pasėja kanapių nuo savo lovos iki šulinio, vis taip prašydama šventą Andriejų, kad būsimąjį vyrą parodytų. Kitos dar kanapių triskart atgalia ranka aplink šulinį apibarsto ir žiupsnį šulinin įberia. Tada klausosi, bene muziką išgirs. Jeigu išgirs – kitais metais ištekės.

Įdomu tai, kad buriant daugiausia naudotos kanapės. Kanapė – tai vyriškas augalas, priešingai linams – moteriškam. Linus rovė tik moterys, o kanapes – vyrai. Iš jų vijo virves, pančius, vadeles, botagus. Tai daugiausia vyrų naudoti reikmenys. Būrimuose veiksmas atliekamas ne tik neįprastu būdu – atgalia ranka, – bet ir išsirengus nuogai. Nuogumas – betarpiškas susilietimas su gamta yra burtų išsipildymo sąlyga.

Tą vakarą vaikinai ir merginos svaidydavo sau per galvą kurpę. Į kur ji nosimi atsisuks, į tą pusę teks nueiti į marčias ar žentus.

Būrimams, kadangi jie susiję su rizika (laimė ar mirtis), viena iš sąlygų – būti vienam, su niekuo nesikalbėti, neišsigąsti. Keleto asmenų grupinis būrimas jau rodo jo pramoginį pobūdį.