Šeštinės

Paskutinį pavasario mėnesį paprastai švenčiame ir dvi kilnojamąsias Bažnyčios šventes – Šeštines ir Sekmines. Šeštinės – Kristaus dangun įžengimo šventė, kilnojama pagal Velykų laiką tarp gegužės 4 ir birželio 2 d., būna šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Tai privaloma šventė tikintiesiems. Pirmosios trys tos savaitės dienos pažymimos kaip taikos, sveikatos ir derliaus maldavimų dienos. Šios dienos dar buvo vadintos Kryžiaus dienomis. Kadaise Lietuvos kaimuose visas tas dienas žmonių būriai giedodami litanijas eidavo melstis prie kaimo kryžių. Jie vieną dieną gieda prie vieno kryžiaus, tai kitą dieną būtinai prie kito. Taip stengtasi apeiti kuo daugiau kaimo kryžių (kaip žinia, senosios Lietuvos kaimai kryždirbystės meistrais ir jų kūriniais tikrai garsėjo). Prieš Kryžiaus dienas merginos apvainikuodavo numatytus lankyti kryžius. Liškiavos apylinkėse buvo paprotys, pradėjus giedoti nuo kryžiaus kaimo gale, užbaigti prie kryžių kapinaitėse.

Zarasiškiai stengėsi aplankyti kryžius visuose trijuose – žiemkenčių, vasarojaus ir pūdymo – laukuose.

Buvo patariama tomis dienomis sėti žirnius, bet nesėti miežių, avižų, kad jų varpos nesikryžiuotų, nesodinti bulvių, laukuose su arkliais nedirbti, kad vasarą ledai nepakenktų javams; audeklo nemesti: siūlai raizgysis; mėsos nevalgyti – javai bus susipynę; iš miško šakų namo nenešti, nes parsinešęs jose gyvatę rasiąs. Taigi mūsų kaimo Šeštinių papročiuose randame krikščionybės įkvėptas baltų kultūros pavasarinių aukojimų liekanas. Šie gražūs papročiai ilgam išlaikė kaimo bendruomenės solidarumą.

Tverečėnės šeimininkės per Šeštines piemenukams būtinai duodavo ką nors skanesnio – „šeštinaičio“, „kad žirniai geriau derėtų ir kiaulės daugiau paršiukų atsivestų“. Seniau tą dieną Rytų Aukštaitijoje būdavo verdami žirniai su kiaulės koja. Žeimelio apylinkių šeimininkės šeimynai per Šeštines išvirdavo po 6, per Sekmines – po 7, o per Devintines po 9 virtinius. Šiaurės Lietuvoje buvo manoma, jog jei per Šeštines giedra, tais metais avys išsiganys sveikos.