Pasaulinė vandens diena

Vanduo yra būtinas gyvybei. Netgi teigiama, kad gyvybė Žemėje kilo iš vandenyno. Žmogus be maisto išgyvena savaites ar net mėnesius, tačiau be vandens gali mirti per keletą dienų. Vanduo sudaro didžiausią žmogaus organizmo dalį – apie 60-70 procentų. Netekęs apie 12-20 procentų vandens, organizmas žūsta apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Organizmui senstant, vandens audiniuose mažėja – tai susiję su lėtėjančia medžiagų apykaita. Jokia kita medžiaga neatlieka tiek daug įvairiausių žmogaus organizmo funkcijų kaip vanduo. Vandens trūkumas pasireiškia labai greitai, simptomai atsiranda trūkstant vos 1 procento vandens. Dehidracijai tęsiantis, gresia pavojus širdies – kraujagyslių, kvėpavimo ir termoreguliacinės sistemos veiklai. Žiloje senovėje, kai baltų giminės rinkosi sau gyvenvietes prie ežerų ir upių, apsirūpinimas vandeniu buvo nesunkus ir paprastas, bet vėliau, kai ėmė kurtis ir augti miestai, geriamas vanduo buvo sunkiau gaunamas.

Ar žinote, kad:

Žmogui kasdien reikia išgerti 2–3 litrus vandens.
Žmogaus organizmui kasdien reikia 10 litrų. (Jį pasigamina pats, endogeniniu būdu: su seilėmis – 1,5 litro, 1,5 litro pagamina skrandžio sultys, 0,7 litro – kasa, 3 litrus – žarnynas, 0,5 – tulžis).
Suaugusio žmogaus organizme yra apie 68 proc. vandens, iš jo kraujyje 90 proc., raumenyse – 77 proc., o smegenyse – 85 proc.
Nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 parų, o be vandens numirs aštuntą.
Be vandens žemėje nebūtų augmenijos, todėl nebūtų deguonies ir gyvybės.
Vanduo geriausias pasaulyje tirpiklis. Jis tirpdo, bet pats nepakinta. Visų medžiagų tirpalai, cirkuliuojantys žmogaus kūne, irgi yra vandens tirpalai.
Vandens paviršiuje yra nepaprastai didelė molekulių įtampa. Todėl paviršiumi lengvai bėgioja čiuožikai, kai kurie vabzdžiai. Augalai iš dirvos lengvai pasiima ištirpusias druskas, drėgmę.

Vanduo yra mineralas, naudingoji iškasena ir dar visiškai neištirtas.
Vandenį sudaro vandenilis ir deguonis. Vandenilio yra trys izotopai – lengvas, sunkus, supersunkus. Deguonį sudaro taip pat trys – vieno molekulinis svoris – 16, kito – 17, trečio – 18. Taigi vanduo yra keturiasdešimt dviejų medžiagų mišinys. Didžiausią dalį sudaro lengvasis vanduo.
Vilniaus gręžinių vanduo – geros kokybės. Jame yra, nors ir nedaug, dešimt žmogui reikalingų mikroelementų: chloridų, kalcio, magnio, molibdeno, cinko, vario, chromo, fluoridų, nikelio.
Iš sugedusio čiaupo degtuko srovele per parą nuteka apie 1500 litrų vandens.
Vilniaus miesto vandentiekio ūkis yra vienas iš sudėtingiausių ir didžiausių respublikoje. Jei ištiestume visus vandens bendrovės eksploatuojamus vamzdynus, pasiektume Paryžių.

Kaip saugoti sveikatą?

Mikrobiologiškai užterštas vanduo gali tapti žarnyno infekcinių ligų plitimo būdu. Paprastai vandenyje esantys mikroorganizmai sunaikinami vandenį virinant. Be to, labai svarbu tinkamai prižiūrėti šulinį – kasmet vandenį išsemti, šulinio dugną ir sienas išvalyti, o išvalius patartina dezinfekuoti. Rentiniuose neturi būti plyšių ir kiaurymių, per kurias į šulinį galėtų patekti lietaus ir polaidžio vanduo, buitinės ar ūkinės nuotekos. Aplink šulinį turi būti palikta ne mažesnio kaip 5 metrų spindulio plotas – griežto režimo sanitarinės apsaugos juosta, pavyzdžiui, netręšiama ir neteršiama pievelė. Aplink šulinį turi būti apsauginis molio sluoksnis. Šulinys turi būti sandariai uždengtas. Jeigu vanduo semiamas kibiru, šis turi būti švarus, jam padėti įrengta speciali vieta.

Kūdikiams ir mažiems vaikams ypač pavojingas nitratais ar nitritais užterštas vanduo. Todėl ypač turi būti atsargios motinos, kurios maitina kūdikius pieno mišiniais, ruošiamais atskiedžiant juos vandeniu. Nitritai kraujo hemoglobiną paverčia methemoglobinu ir sutrikdo deguonies pernešimą krauju į audinius. Deguonies trūkumas kliniškai pasireiškia cianoze (mėlynuoja lūpos, galūnės) bei asfiksija (trūksta oro). Nitratai klastingi – jų buvimas vandenyje „nebylus“, nepastebimas, t. y. jie nekeičia vandens skonio, spalvos ar kvapo, jų kiekis nemažėja, vandenį virinant ar filtruojant įprastais filtrais. Nitratų kiekį vandenyje galime sužinoti tik vandenį ištyrę laboratorijoje.

Vilniaus vandentiekio istorija

Įprasti kasdieniniai gyvenimo reiškiniai retai sulaukia amžininkų dėmesio. Taip atsitiko ir su Vilniaus vandentiekiu, kurio istorija, kiek žinoma, iki XIX amžiaus niekas nesidomėjo ir nieko apie jį nerašė.

Senasis Vilniaus miesto vandentiekis buvo prisimintas XIX amžiuje, kai patys vilniečiai ėmė domėtis savo miesto praeitimi. Pirmieji buvo istorikai N. Balinskis ir J. Kraševskis, nors jie savo darbuose tiesiogiai neanalizavo vandentiekio istorijos, tačiau nagrinėdami Vilniaus praeitį pasakojo apie Vingrių šaltinius, kurie aprūpino miestą vandeniu.

Savo darbuose jie remiasi XVI amžiaus dokumentais, kurie, matyt, tuo laiku buvo jiems prieinami. J. Kraševskis tikriausiai yra vienintelis istorikas, kuris savo akimis matė ir darbe panaudojo iki šiol žinomą seniausią dokumentą apie Vilniaus vandentiekio pradžią.

Tai 1501 metų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro duota privilegija dominikonų vienuoliams, kuria jiems dovanojami Vingrių šaltiniai. Šios privilegijos originalo, iki XIX a. vidurio saugomo dominikonų vienuolyno archyve, tai yra kol vienuolynas buvo uždarytas, tolesnis likimas buvo nežinomas. Visi vėlesnieji istorikai rėmėsi J. Kraševskiu.

Ir štai pastaraisiais metais Lietuvos Centriniame archyve surasta minėtos privilegijos kopija. Taigi, ta versmė, nuo kurios prasidėjo Vilniaus vandentiekio istorija, šiandien žinoma iš pirminių šaltinių.

Vieną kitą faktą apie Vilniaus vandentiekį taip pat galima rasti istorikų T. Narbuto ir A. Kirkoro raštuose. XX a. pradžioje istorikas M. Laumianskas, remdamasis senais dokumentais, pateikia daugiau žinių, tačiau plačiausiai vandentiekio ir kanalizacijos klausimai nagrinėjami H. Jenšo knygoje. Kadangi pats autorius buvo inžinierius, tad jį daugiausiai ir domino techniškoji pusė, istorijos klausimų jis nestudijavo, rėmėsi anksčiau minėtais šaltiniais. Kaip matome, istorinės medžiagos apie senąjį Vilniaus vandentiekį (senuoju vadinamas iki XX a. pradžios, iki šiuolaikinio centralizuotojo vandentiekio įvedimo), yra labai nedaug. Vandentiekio istorija išsamiai netyrinėta ir nenušviesta.

Vilniuje jau XV a. buvo vandentiekis, beje, medinis, vanduo miestelėnams buvo tiekiamas iš Vingrių šaltinių. Tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kūrėsi dabartinio Vilniaus vandentiekio sistema. Buvo svarstomos dvi galimybės tiekti geriamąjį vandenį – išvalius Neries upės vandenį arba siurbiant požeminį vandenį. Siūlymo tiekti geriamąjį vandenį, išvalius Neries upės vandenį, atsisakyta.

Pirmieji giluminiai gręžiniai įrengti Sereikiškių parko teritorijoje. Čia vandenvietė eksploatuojama ir dabar.

Per XX a. vandenviečių skaičius padidėjo iki 20, kuriose eksploatuojami 273 gręžiniai.

Šiandien vandenį vilniečiams vandentiekio tinklais tiekia specialios paskirties UAB „Vilniaus vandenys“.

Vandenį Vilniaus mieste galima gerti tiesiai iš čiaupo

Vilniečiams tiekiamas vanduo yra geros ir labai geros kokybės pagal daugumą rodiklių, išskyrus drumstumą, geležį ir manganą, dėl kurių vanduo yra tik patenkinamos kokybės.

Vilniaus vandentiekio vandens kokybė yra gerinama šiais būdais ir priemonėmis:

vamzdynai dengiami antikorozine danga, t.y. cemento mišiniu,
šalinama geležis ir manganas gręžiniuose ir vandentiekio antro pakėlimo stotyse,
reguliariai plaunami nuo nuosėdų vamzdynai, vandens rezervuarai,
vanduo dezinfekuojamas.
nuolat tiriama vandens kokybė – ištiriama per 200 vandens ėminių per mėnesį mikrobiologinei ir cheminei taršai nustatyti.

Dar daug Vilniaus miesto ir apskrities gyventojų vartoja šachtinių (turinčių iškastą šachtą) šulinių vandenį. Tai dar ir dabar paplitęs vandens tiekimo būdas kaimuose. Jų įrengimas nesudėtingas ir nebrangus: toje vietoje, kur tikimasi, kad yra požeminė vandens gysla, iškasama gili duobė, į ją įstatomi gelžbetoniniai rentiniai. Į tokios ertmės (šachtos) spindį savaime renkasi vanduo, kuris ir naudojamas gėrimui. Vandens kokybė šuliniuose yra nepastovi ir labai priklauso nuo to, ar neužteršta šulinio aplinka, ar teršalai nepateko tiesiog į šulinį.

Vandens užteršimo plika akimi pamatyti negalime, išskyrus atvejus, kai vanduo drumstas, pakeitęs spalvą ar atsiranda nemalonus kvapas.

Dažniausiai šulinių vanduo būna skaidrus, bekvapis ir minkštas, ir žmonės galvoja, kad jis labai geros kokybės. Deja, tai klaidinga nuomonė, nes daugelio metų šulinių vandens kokybės tyrimai rodo, kad net 78 % tirtų šulinių vandenyje buvo didesnė negu leistina higienos normomis nitratų koncentracija ir 61 % šulinių vanduo buvo užterštas mikroorganizmais. Blogiausia vandens kokybė būna pavasarį ir rudenį. Tuomet dėl gausių kritulių ant dirvožemio susikaupę nešvarumai patenka į negilius požeminius vandenis.


	Pasaulinė vandens diena Vanduo yra būtinas gyvybei. Netgi teigiama, kad gyvybė Žemėje kilo iš vandenyno. Žmogus be maisto išgyvena savaites ar net mėnesius, tačiau be vandens gali mirti per keletą dienų. Vanduo sudaro didžiausią žmogaus organizmo dalį – apie 60-70 procentų. Netekęs apie 12-20 procentų vandens, organizmas žūsta apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Organizmui senstant, vandens audiniuose mažėja – tai susiję su lėtėjančia medžiagų apykaita. Jokia kita medžiaga neatlieka tiek daug įvairiausių žmogaus organizmo funkcijų kaip vanduo. Vandens trūkumas pasireiškia labai greitai, simptomai atsiranda trūkstant vos 1 procento vandens. Dehidracijai tęsiantis, gresia pavojus širdies – kraujagyslių, kvėpavimo ir termoreguliacinės sistemos veiklai. Žiloje senovėje, kai baltų giminės rinkosi sau gyvenvietes prie ežerų ir upių, apsirūpinimas vandeniu buvo nesunkus ir paprastas, bet vėliau, kai ėmė kurtis ir augti miestai, geriamas vanduo buvo sunkiau gaunamas. Ar žinote, kad: Žmogui kasdien reikia išgerti 2–3 litrus vandens. Žmogaus organizmui kasdien reikia 10 litrų. (Jį pasigamina pats, endogeniniu būdu: su seilėmis – 1,5 litro, 1,5 litro pagamina skrandžio sultys, 0,7 litro – kasa, 3 litrus – žarnynas, 0,5 – tulžis). Suaugusio žmogaus organizme yra apie 68 proc. vandens, iš jo kraujyje 90 proc., raumenyse – 77 proc., o smegenyse – 85 proc. Nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 parų, o be vandens numirs aštuntą. Be vandens žemėje nebūtų augmenijos, todėl nebūtų deguonies ir gyvybės. Vanduo geriausias pasaulyje tirpiklis. Jis tirpdo, bet pats nepakinta. Visų medžiagų tirpalai, cirkuliuojantys žmogaus kūne, irgi yra vandens tirpalai. Vandens paviršiuje yra nepaprastai didelė molekulių įtampa. Todėl paviršiumi lengvai bėgioja čiuožikai, kai kurie vabzdžiai. Augalai iš dirvos lengvai pasiima ištirpusias druskas, drėgmę. Vanduo yra mineralas, naudingoji iškasena ir dar visiškai neištirtas. Vandenį sudaro vandenilis ir deguonis. Vandenilio yra trys izotopai – lengvas, sunkus, supersunkus. Deguonį sudaro taip pat trys – vieno molekulinis svoris – 16, kito – 17, trečio – 18. Taigi vanduo yra keturiasdešimt dviejų medžiagų mišinys. Didžiausią dalį sudaro lengvasis vanduo. Vilniaus gręžinių vanduo – geros kokybės. Jame yra, nors ir nedaug, dešimt žmogui reikalingų mikroelementų: chloridų, kalcio, magnio, molibdeno, cinko, vario, chromo, fluoridų, nikelio. Iš sugedusio čiaupo degtuko srovele per parą nuteka apie 1500 litrų vandens. Vilniaus miesto vandentiekio ūkis yra vienas iš sudėtingiausių ir didžiausių respublikoje. Jei ištiestume visus vandens bendrovės eksploatuojamus vamzdynus, pasiektume Paryžių. Kaip saugoti sveikatą? Mikrobiologiškai užterštas vanduo gali tapti žarnyno infekcinių ligų plitimo būdu. Paprastai vandenyje esantys mikroorganizmai sunaikinami vandenį virinant. Be to, labai svarbu tinkamai prižiūrėti šulinį – kasmet vandenį išsemti, šulinio dugną ir sienas išvalyti, o išvalius patartina dezinfekuoti. Rentiniuose neturi būti plyšių ir kiaurymių, per kurias į šulinį galėtų patekti lietaus ir polaidžio vanduo, buitinės ar ūkinės nuotekos. Aplink šulinį turi būti palikta ne mažesnio kaip 5 metrų spindulio plotas – griežto režimo sanitarinės apsaugos juosta, pavyzdžiui, netręšiama ir neteršiama pievelė. Aplink šulinį turi būti apsauginis molio sluoksnis. Šulinys turi būti sandariai uždengtas. Jeigu vanduo semiamas kibiru, šis turi būti švarus, jam padėti įrengta speciali vieta. Kūdikiams ir mažiems vaikams ypač pavojingas nitratais ar nitritais užterštas vanduo. Todėl ypač turi būti atsargios motinos, kurios maitina kūdikius pieno mišiniais, ruošiamais atskiedžiant juos vandeniu. Nitritai kraujo hemoglobiną paverčia methemoglobinu ir sutrikdo deguonies pernešimą krauju į audinius. Deguonies trūkumas kliniškai pasireiškia cianoze (mėlynuoja lūpos, galūnės) bei asfiksija (trūksta oro). Nitratai klastingi – jų buvimas vandenyje „nebylus“, nepastebimas, t. y. jie nekeičia vandens skonio, spalvos ar kvapo, jų kiekis nemažėja, vandenį virinant ar filtruojant įprastais filtrais. Nitratų kiekį vandenyje galime sužinoti tik vandenį ištyrę laboratorijoje. Vilniaus vandentiekio istorija Įprasti kasdieniniai gyvenimo reiškiniai retai sulaukia amžininkų dėmesio. Taip atsitiko ir su Vilniaus vandentiekiu, kurio istorija, kiek žinoma, iki XIX amžiaus niekas nesidomėjo ir nieko apie jį nerašė. Senasis Vilniaus miesto vandentiekis buvo prisimintas XIX amžiuje, kai patys vilniečiai ėmė domėtis savo miesto praeitimi. Pirmieji buvo istorikai N. Balinskis ir J. Kraševskis, nors jie savo darbuose tiesiogiai neanalizavo vandentiekio istorijos, tačiau nagrinėdami Vilniaus praeitį pasakojo apie Vingrių šaltinius, kurie aprūpino miestą vandeniu. Savo darbuose jie remiasi XVI amžiaus dokumentais, kurie, matyt, tuo laiku buvo jiems prieinami. J. Kraševskis tikriausiai yra vienintelis istorikas, kuris savo akimis matė ir darbe panaudojo iki šiol žinomą seniausią dokumentą apie Vilniaus vandentiekio pradžią. Tai 1501 metų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro duota privilegija dominikonų vienuoliams, kuria jiems dovanojami Vingrių šaltiniai. Šios privilegijos originalo, iki XIX a. vidurio saugomo dominikonų vienuolyno archyve, tai yra kol vienuolynas buvo uždarytas, tolesnis likimas buvo nežinomas. Visi vėlesnieji istorikai rėmėsi J. Kraševskiu. Ir štai pastaraisiais metais Lietuvos Centriniame archyve surasta minėtos privilegijos kopija. Taigi, ta versmė, nuo kurios prasidėjo Vilniaus vandentiekio istorija, šiandien žinoma iš pirminių šaltinių. Vieną kitą faktą apie Vilniaus vandentiekį taip pat galima rasti istorikų T. Narbuto ir A. Kirkoro raštuose. XX a. pradžioje istorikas M. Laumianskas, remdamasis senais dokumentais, pateikia daugiau žinių, tačiau plačiausiai vandentiekio ir kanalizacijos klausimai nagrinėjami H. Jenšo knygoje. Kadangi pats autorius buvo inžinierius, tad jį daugiausiai ir domino techniškoji pusė, istorijos klausimų jis nestudijavo, rėmėsi anksčiau minėtais šaltiniais. Kaip matome, istorinės medžiagos apie senąjį Vilniaus vandentiekį (senuoju vadinamas iki XX a. pradžios, iki šiuolaikinio centralizuotojo vandentiekio įvedimo), yra labai nedaug. Vandentiekio istorija išsamiai netyrinėta ir nenušviesta. Vilniuje jau XV a. buvo vandentiekis, beje, medinis, vanduo miestelėnams buvo tiekiamas iš Vingrių šaltinių. Tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kūrėsi dabartinio Vilniaus vandentiekio sistema. Buvo svarstomos dvi galimybės tiekti geriamąjį vandenį – išvalius Neries upės vandenį arba siurbiant požeminį vandenį. Siūlymo tiekti geriamąjį vandenį, išvalius Neries upės vandenį, atsisakyta. Pirmieji giluminiai gręžiniai įrengti Sereikiškių parko teritorijoje. Čia vandenvietė eksploatuojama ir dabar. Per XX a. vandenviečių skaičius padidėjo iki 20, kuriose eksploatuojami 273 gręžiniai. Šiandien vandenį vilniečiams vandentiekio tinklais tiekia specialios paskirties UAB „Vilniaus vandenys“. Vandenį Vilniaus mieste galima gerti tiesiai iš čiaupo Vilniečiams tiekiamas vanduo yra geros ir labai geros kokybės pagal daugumą rodiklių, išskyrus drumstumą, geležį ir manganą, dėl kurių vanduo yra tik patenkinamos kokybės. Vilniaus vandentiekio vandens kokybė yra gerinama šiais būdais ir priemonėmis: vamzdynai dengiami antikorozine danga, t.y. cemento mišiniu, šalinama geležis ir manganas gręžiniuose ir vandentiekio antro pakėlimo stotyse, reguliariai plaunami nuo nuosėdų vamzdynai, vandens rezervuarai, vanduo dezinfekuojamas. nuolat tiriama vandens kokybė – ištiriama per 200 vandens ėminių per mėnesį mikrobiologinei ir cheminei taršai nustatyti. Dar daug Vilniaus miesto ir apskrities gyventojų vartoja šachtinių (turinčių iškastą šachtą) šulinių vandenį. Tai dar ir dabar paplitęs vandens tiekimo būdas kaimuose. Jų įrengimas nesudėtingas ir nebrangus: toje vietoje, kur tikimasi, kad yra požeminė vandens gysla, iškasama gili duobė, į ją įstatomi gelžbetoniniai rentiniai. Į tokios ertmės (šachtos) spindį savaime renkasi vanduo, kuris ir naudojamas gėrimui. Vandens kokybė šuliniuose yra nepastovi ir labai priklauso nuo to, ar neužteršta šulinio aplinka, ar teršalai nepateko tiesiog į šulinį. Vandens užteršimo plika akimi pamatyti negalime, išskyrus atvejus, kai vanduo drumstas, pakeitęs spalvą ar atsiranda nemalonus kvapas. Dažniausiai šulinių vanduo būna skaidrus, bekvapis ir minkštas, ir žmonės galvoja, kad jis labai geros kokybės. Deja, tai klaidinga nuomonė, nes daugelio metų šulinių vandens kokybės tyrimai rodo, kad net 78 % tirtų šulinių vandenyje buvo didesnė negu leistina higienos normomis nitratų koncentracija ir 61 % šulinių vanduo buvo užterštas mikroorganizmais. Blogiausia vandens kokybė būna pavasarį ir rudenį. Tuomet dėl gausių kritulių ant dirvožemio susikaupę nešvarumai patenka į negilius požeminius vandenis.