Minima: 2024.05.30
Seniau Rytų Aukštaitijoje iš kiekvienų namų merginos nešdavosi pašventinti po devynis rūtų vainikėlius. Sudžiovintos jų rūtos, kaip ir Verbų dieną pašventinti kadagiai, būdavo padeginami ant ugnies, užėjus smarkiai perkūnijai, kad šventi dūmai išblaškytų audros debesis. Šiaulių apylinkių moterys prie rūtų būtinai dar pridėdavo juozažolės šakelę, manydamos, kad kitaip rūtos nesišventina. Pašventintieji per Devintines įvairūs žolynai rūtos, mėtos ir kiti, vadinti Devintinio žolelėmis, liaudyje plačiai vartojami ne tik apsaugai nuo perkūno įtrenkimo, bet ir gydant įvairias ligas. Moterys jomis smilkydavo susirgusius vaikus. Šventintomis žolelėmis buvo aprūkomi kūdikiai ir vaikai, gydant juos nuo išgąsčio, nemigos, krūpčiojimo Šios liaudies medicinos procedūros būdavo gana sudėtingos: žolynai atrenkami, rūšiuojami, maišomi su kitais augalais (samanomis nuo medžio, seno kryžiaus, gryčios kerčių), skirstomi į krūveles, įrišami į atskirus mazgelius ir pan.
