Devintinės

Minima: 2024.05.30

Žemaitės pašventintų bažnyčioje Devintinių žolynų įbedžiodavo daržovių daigyno lysvelėse. Tikėta, kad tada kurmiai žemės neišraus.

Tautosakoje, užrašytoje iš Alytaus apylinkių, sakoma, kad „po Devintinio negalima nei arti, nei akėti, nei sėti, nes nesiseks ūkininkauti.“ Aišku, kad Devintinių laikas, ypač kai jos vėlyvos, jau būna netinkamas, kad spėtų užaugti ir subręsti vasariniai javai. Taip susivėlinusiam su sėja šeimininkui tarsi pati gamta keršydavo, derliaus neišaugindama.

Dar XX a. pradžioje prieš devintines piemenys vainikuodavo melžiamas karves lapų vainikais. Už tai šeimininkės atsidėkodavo sūriu, kiaušiniais, sviestu. Tuo laiku, kaip ir per Sekmines, piemenukai keldavo savo sambarį. Tai liudija Sekminių ir Devintinių liaudiškų papročių artumą.

visas straipsnis: Devintinės

« 1234