Minima: 2024.04.23
Arba ūkininkai darydavę alų, pjaudavę juodą gaidį su devyniomis skiauterėmis, kraują nešdavę į tvartą ir kryžmai ištepdavę duris. Tada troboje gerdavę alų. Dalis alaus išpilstyta ir padėta ant stalo, dalis ąsotyje. Kai išgeriamas ant stalo buvęs alus, šeimininkė kiekvienam duoda pagert iš ąsočio. Kiekvienas atsigėręs turi subliauti kurio nors gyvulio balsu. Šeimininkė atsako gyvuliam skirtais žodžiais; pvz., kai pagirdytasis nusižvengia, šeimininkė sušunka tprū!.
Kraujas buvo aukojamas ne vien geroms dvasioms, bet ir apsisaugoti nuo piktųjų. Sakykim, kad arkliams ko bloga neatsitiktų, kad jų nejodytų slogutis (piktoji dvasia), Jorės rytą papjaunamas gaidys, paimamas už kojų ir juo perbraukiama arkliui per nugarą; arba gaidžio krauju ant tvarto durų nupiešiamas slogučio kryžius. Būta tikėjimų, susijusių su kurmio krauju, juo patepa arklius, kad visus metus būtų riebūs; taip pat ir su šešku jį sudegina krosnyje ir pelenų įmaišo į duoną, į avižas ir per Jorę duoda arkliams, kad jie su vežimu klusniai eitų kur varomi.
