Minima: 2024.12.24
Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį kūčia per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų kūčia, turi graikų k. žodis kukkia. Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma.
Kūčios pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis kūčia. Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms. Vyrai parūpindavo malkų, pašaro gyvuliams, aptvarkydavo kiemą, iškūrendavo pirtį, tais šiaudais, per kuriuos būdavo nukošiami žirniai kūčiai, apraišiodavo obelis. Vakarop visi būtinai maudydavosi, persirengdavo švariais marškiniais. Suvalkijoje, kur XVIII a. Prūsijos valdžia pirtis, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, buvo išnaikinusi, prišildydavo keletą katilų vandens ir prausdavosi kubile.
