Šv. Kūčios

Minima: 2024.12.24

Daugiausia šio vakaro būrimų – tai merginų ir vaikinų siekimas sužinoti savo ateitį. Tarp tų būrimų – ir paprasti prietarai, ir juodoji magija; pirmosios praktikos XX a. virto žaidimu, pokštais, o antrosios išnyko. Štai merginos traukia iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikė ilgesnis, ta greičiau ištekės. O jei visą saują išpešė, skaičiuoja – pora ar liekas. Sudeda vyriškus ir moteriškus batus į sietą, paskui nežiūrėdami griebia. Jei mergina sugriebė vyrišką – ištekės, jei moterišką – ne. Skaičiuoja iš dubens pasisemtų šližikų, žirnių ar riešutų saują: jei išeina po porą, sueis į porą, jei pasilieka vienas, kitais metais dar laimė pro šalį praeis.

Su didele rizika buvo susijusios reliatyviai „juodąja magija“ vadintos praktikos. Pavyzdžiui, Marcinkonių apylinkėse sakyta, kad mergina, pasirinkusi po truputį visų dvylikos kūčių valgių, turi juos kamaroje supilti į rankinių girnų prapiestį, pasistatyti veidrodį ir vidurnaktį maldama į jį žiūrėti. Veidrodyje pasirodąs būsimasis vyras. Gali jį pamatyti ir pirkioje užstalėje sėdintį, jeigu Kūčių vidurnaktį, pasiėmusi medines pintas akėčias, triskart apibėgs aplink pirkią ir pasižiūrės pro langą. Vietoje akėčių galima nusitverti ir šluotražį. Dar veiksmingiau, jei bėgs nuoga. Vaikinas kitais metais būtinai ves, jei Kūčių vidurnaktį, nuėjęs į klojimą, triskart suduos spragilo buože į duris ir pasakys: „Velne, velne, noriu vestis!“ Šiuo atveju yra visi būrimui reikalingi komponentai: vidurnaktis – vėlių ir velnių metas, magiškasis skaičius „trys“, klojimas – dvasių buveinė, pagaliau užkeikimo formulė. Vaikinai, norėdami pamatyti išrinktąją, turėjo vidurnaktį klojime botagu išpliekti savo kelnes, kurios taip pat yar vedybinių būrimų atributas.

visas straipsnis: Šv. Kūčios

« 12345678 »