Minima: 2024.12.24
Pagaliau savąjį galima susapnuoti, jeigu kitiems namiškiams sumigus po kūčių, pasidarysi tokį mišinį nuopirštis druskos, nuopirštis miltų, tiek pat pipirų, tiek pat cukraus ir vandens ir suvalgysi. Tik atsigulti reikia ne į lovą, o prie pirkios slenksčio, ten, kur dvasios vaikščioja.
Dar buvo ir laimės liejamos, ištirpinus vaško ir švino, ir, kūčias pavalgius, šluojama pirkia, sąšlavos prijuostėje nešamos ant kryžkelės. Ten papylus, reikia klausytis, kuriam krašte išgirsi šunų lojimą. Kur garsiau sulos, iš ten piršliai atvažiuos. Tik reikia turėti galvoje, kad Kūčių naktį keliais vaikščioja vėlės, o kryžkelė visada jų būrimosi vieta.
Vertas dėmesio dar vienas bendras lietuvių ir latvių Kūčių vakaro paprotys. Kūčių vakarą po kaimus su triukšmu valkiojama kaladė (blukis), kurią paskui kryžkelėje sudegina. Kaladės valkiotojai vadinami blukvilkiais, o Kūčios bluko vakaru. Kaladė turėjo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių. S. Daukantas kaladę identifikuoja su senaisiais metais, kuriuos esą blukvilkiai, giedodami Bernelius (kalėdinę giesmę), išvelka už kaimo ir sudegina, manydami taip sudeginą ir sunkų praėjusį metą.
Na, o šiuolaikiniai lietuviai Kūčių naktį eina ieškoti Kalėdų Senio dovanų po eglute...
