Minima: 2024.10.09
1918 m. Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, vienu svarbių uždavinių tapo Lietuvos pašto organizavimas. Organizuojant Lietuvos paštą, iniciatyvos ėmėsi lietuviai, buvusieji rusų pašto žinybos tarnautojai ir jau spėjusieji iš Rusijos grįžti į nepriklausomą Lietuvą. Pirmiausia buvo sudaryta Pašto valdyba. Lietuvos pašto įkūrimo data laikoma 1918 m. lapkričio 16 d., kai Lietuvos vyriausybė paskyrė pirmąjį Pašto valdybos direktorių. Juo tapo inž. Benediktas Tomaševičius, uoliai pradėjęs organizuoti Lietuvos pašto tinklą. Sudarius Pašto valdybos personalą, buvo atidaryti pašto skyriai apskrities miestuose, jų įgaliotiniams pavedant atidaryti pašto įstaigas mažesniuose miesteliuose. 1919 m. pabaigoje Lietuva jau turėjo tokį paštų tinklą, kuris galėjo tarnauti visuomenei ne blogiau nei caro taikos meto paštai. Pradžioje patyrusio personalo buvo nedaug, todėl į antraeiles valdininkų pareigas buvo priimami asmenys, moką lietuviškai skaityti, rašyti bei skaičiuoti, o laiškininkais galėjo dirbti moką skaityti ir rašyti. Pašto valdybai buvo priskirtos šios sritys: paštas, telegrafas, telefonas, o vėliau, atsiradus radijo tarnybai radijo stočių techninė priežiūra ir abonentinio mokesčio surinkimo pareiga. Vėliau Kaune, kaip atskira įstaiga, veikė telefono-telegrafo stotis. Kaune buvo ir telefono-telegrafo dirbtuvės: taisomi aparatai, komutatoriai, gaminamos telefono būdelės. Toliau plečiantis Lietuvos ekonominio ir kultūrinio gyvenimo sritims, plėtėsi ir pašto tinklo tankumas. Nors pašto personalo daugėjo, paštininkai visada būdavo perkrauti darbu. Pvz., mažame pašte dirbdavo tik du tarnautojai viršininkas ir laiškininkas. Lietuvos pašto personalą sudarė trys grupės: 1) Didžiosios Lietuvos pašto personalas; 2) Mažosios Lietuvos pašto personalas; 3) Vilniaus krašto personalas. Didžiojoje Lietuvoje dirbo 2300 tarnautojų, Klaipėdos krašte 645, Vilniaus srityje 1280.
