Minima: 2024.09.22
Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.
XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus dievybei ypač dažnai aukodavo ožį. Jis buvo laikytas vaisingumo simboliu. Būtent ši tradicija Lietuvoje, Vilniuje, atgaivinta nuo 1990 m. Tik, užuot aukojus dievams gyvus gyvulius, simboliškai šią dieną pradėtas deginti didžiulis šiaudinis ožys, veliau - įvairios šiaudinės skulptūros. Dar vėliau šventė sostinėje persikėlė prie Mindaugo tilto, po kuriuo uždegami iš žvakučių išdėlioti senovės baltų ženklai, o visi susirinkusieji laukia Nerimi atplaukiančių degančių skulptūrų. Tokio vakaro metu kartu minima ir Baltų vienybės diena.
