Minima: 2024.11.26
Kai kurie žemaičių būrimai reikalavo didesnės rizikos, net nugalėti baimę. Pavyzdžiui, šv. Silvestro dienos vidurnaktį reikėjo vienai nuėjus į jaują (kaip žinome, jaujos visada stovi atokiau nuo kitų trobesių, jos žmonių laikomos velnių ir kitokių dvasių buveine), pasilypėti ant duobos (šildomoji patalpa jaujoje), užžiebti žvakę ir įdėmiai žiūrėti į tamsą. Tada pamatysi savo likimą: gal tai bus jaunikis, o gal ir karstas. Galima savo likimą pamatyti ir vienam užsidarius kambaryje, taip pat užsidegus žvakę žiūrint į veidrodį.
Pasakojama, kad daugelis, taip mėginusių savo ateitį išsipranašauti iš baimės susirgę ir numirę. Dar sakyta, kad pačiame vidurnaktyje reikia išbėgus kieman purtyti tvorą ir sakyti: Tvora, tvora, tave purtau, šunys, lokite! Sakykit, iš kurios pusės ateis mano sužadėtinis! Kurioje pusėje pasigirs šuns lojimas, iš ten galima laukti piršlių. Dar tą naktį merginos per medinį rėtį pildavo į dubenį ištirpdytą šviną ir žiūrėjo, kokios figūros susiformuoja vandenyje. Pagal tai spėdavo savo ateitį. Naujesnės kilmės būrimas yra su degtukais, atsimenant, kad degtukus tik XIX a. kaime imta naudoti: anksčiau ugnis buvo įskeliama skiltuvu į titnagą ir įpučiama į sausą kempinę ar drobinį skudurą. Reikia šv. Silvestro vidurnaktį įbrėžti degtuką, galvute jį prilipdyti prie stalo ir stebėti, kurion pusėn degtukas nusvirs iš ten lauktini piršliai.
