Minima: 2024.03.24
Kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams virbas", virbalas", turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII - XIV a. dar prieš krikščionybę. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su kačiukais", o senesnės moterys ir pernykščių ąžuolo lapų.
Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakutę. Pačios puošniausios verbos seniau buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių jos dabar plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu. Tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio. Tradicinės Vilniaus verbos buvo trejopos: apvaliosios, vienpusės plokščiosios arba tik sausų gėlių žiedų puokštelės. Dabar jos dažniausiai išplatinamos į šonus, pripinant tarsi medžio šakas, daromos dažnai iki metro ir daugiau aukščio. Tradicinės Vilniaus verbos daugiausiai buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės dažniau pilkos ar pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau. Šiuo metu, kai Vilniaus verbų daroma labai daug, jos prarado buvusį tradiciškumą, kompozicijos subtilumą bei liaudiškumą, tačiau labiau atspindi gamintojo fantaziją.
