Minima: 2024.03.24
Verbijimo tradicija atėjusi iš tolimos baltiškosios mūsų praeities, kai žmogaus ryšys su gamta buvo itin glaudus. Galima spėti, kad senovėje atgajos jėgą teikiančia žalia kadagio šakele būdavo verbijama ne vien Verbų šventės dieną, o ilgesnį pavasario atbudimo laikotarpį. Tai rodytų žemaičių paprotys panašiai verbele plakti vienas kitą ne per Verbas, o Velykų antrąją dieną.
Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo kopinėjamų bičių dūlin, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakutę manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis. Visa tai rodo gilų žmonių tikėjimą žalios šakelės sakralumu.
