Minima: 2024.09.23
Karo išvakarėse Lietuvoje gyveno maždaug 215 tūkst. žydų, sudariusių per 7 % visų šalies gyventojų. Iš jų liko gyvi pirmosiomis karo dienomis spėję pasitraukti į Rusiją, išsislapstę arba sulaukę karo pabaigos lageriuose 20 tūkst. Taigi buvo sunaikinta beveik 200 tūkst., arba 90 % visų Lietuvos žydų. Pagal tai Lietuva užėmė pirmą vietą tarp visų nacių okupuotų kraštų.
Dabar aš žinau, jog Dievo nėra, nes jeigu jis būtų, neleistų daryti to, ką aš mačiau, po vienų masinių žudynių 1941 m. rudenį rašė laiške žmonai vokiečių kareivis iš Kauno. 1942 m. rudenį žydų žudynes pasmerkė Įgulos bažnyčioje sakytame pamoksle vysk. V. Brizgys. Prieš žydų žudynes taip pat protestavo įžymūs lietuvių tautos veikėjai, kurie padėjo slėpti žydus ir taip gelbėjo juos nuo mirties. Jeruzalėje žydų gelbėtojų giraitėje Lietuvos žmonių garbei pasodintas ne vienas medis. Tačiau, pasak rašytojo J. Mikelinsko, hitlerinės Vokietijos sukelta antisemitinė psichozė į savo kruviną orbitą įtraukė ir ne vieną lietuvį. Antisemitinę psichozę kurstė ir kai kurios lietuvių politinės jėgos. Deja, kaip ir kituose kraštuose, atsirado naciams talkinusių žydšaudžių. Vieni jų buvo visuomenės padugnės, kiti antisemitinės propagandos apakinti fanatikai, dar kiti tokiais tapo ne savo valia; jeigu lietuvių karininkai atsisakydavo žudyti grasyta sušaudyti juos pačius. Ir vienų rizikavusių savo gyvybe vardan žydų, ir kitų šaudžiusių savo tėvynainius, buvo palyginti nadaug, po kelis tūkstančius. Apskritai lietuviai su siaubu ir užuojauta bejėgiškai stebėjo genties, su kuria draugiškai sugyveno 500 metų, žūtį.
