Galiausiai, kai visame pasaulyje paplito vieno dievo garbinimas, lietuviai pradėjo švęsti krikščioniškas šventes. Tiesa, mūsų protėviai ilgai nenorėjo įsileisti naujos religijos. Tad jų krikštytojai ėmėsi gudrybių. Kažkada Jogaila, krikštydamas Lietuvą, kiekvienam pasikrikštijusiam dovanojo vilnonius marškinius. Tačiau tai buvo tik papirktas krikštas. Lietuviai vis tiek šventė pagoniškas šventes, meldėsi savo dievams. Tuomet krikščionys kiekvienai pagoniškai šventei prilipino krikščioniškąją. Pvz. pagoniškoms Kalėdoms Jėzaus Kristaus gimimą, pagoniškos Velykoms Jėzaus Kristaus prisikėlimą, pagoniškoms Žolinėms (deivės Lados šventei) Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę ir t.t. Taip šios šventės suaugo į neatskiriamą darinį. Iš pagoniškų švenčių jos yra išlaikiusios įvairius burtus, spėjimus, pramogas. Iš krikščioniškų pasiėmusios susikaupimą, ramybę, rimtį.
Kiekviena valstybė be dominuojančio tikėjimo švenčių švenčia ir svarbias savo tautos istorijos datas. Jos ugdo valstybės gyventojų pilietiškumą, vienybę.
Daugumą tarptautinių švenčių yra patvirtinusi Jungtinių tautų organizacija, kurios narės yra dauguma pasaulio valstybių, ir UNESCO (United Nations Educational Scientific and Cultural Organization Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija). Tarptautinės šventės dažniausiai skirtos paskatinti visame pasaulyje taiką, bendradarbiavimą, atkreipti dėmesį į aktualias problemas (AIDS, rūkymą, gamtos taršą ir pan.).
